Maestro Gintaro Rinkevičiaus vaikystės prisiminimai yra neatsiejami nuo iš virtuvės sklindančių kvapų. Vis dėlto patiekalus, kurie jam asocijavosi su šeima ir saugumu, anksti pakeitė internato meniu ir disciplina. Nors per koncertus ir gastroles dažnai tenka taupyti laiką ir valgyti arčiausiai esančiose ir nebūtinai labiausiai viliojančiose vietose, kaskart sugrįžęs namo maestro tampa laukiamiausiu blynų kepėju ir visų tradicinių lietuviškų patiekalų degustuotoju.
Ar gamindamas klausotės muzikos? Jei taip – kokios?
Ne, neklausau visai. Muzika ir maistas man beveik net ir prieštarauja vienas kitam, nes muzika man nėra fonas. Aišku, būna, kad viešbučiuose ar restoranuose kaip fonas tyliai groja muzika. Tokiu atveju neklasikinė muzika man netrukdo, tačiau klasikinė – taip, nes tada pradedu klausyti, kaip tai atliekama, ją analizuoju, todėl man geriau rinktis vieną iš dviejų – arba valgyti, arba klausyti muzikos. O garsiai grojanti muzika restoranuose man trukdo visada!
Kur improvizuojate drąsiau – muzikoje ar virtuvėje? Kuo panašūs ir kuo skiriasi šie procesai?
Manau, kad improvizacija virtuvėje ir muzikoje yra labai panašūs dalykai – abu jie priklauso nuo profesionalumo, intuicijos, meistriškumo, talento – o talento reikia norint būti ir geru virėju, ir geru muzikantu. Intuityviai jausti, kas patiekalą padaro ir estetiškai gražų, ir skanų, yra didelis menas.
