Iki naujo Dakaro Pietų Amerikoje likus vos keliems mėnesiams, garsus ralio lenktynininkas Antanas Juknevičiaus pasakoja apie didžiąją gyvenimo aistrą – maistą. Sužinosite, koks produktas ralio metu ilsisi automobilio durelėse, kokius rekordiškus vandens kiekius jis kasdien išgeria Dakare, kaip atsakingai renkasi maisto produktus turguje ir ką vėliau iš jų gamina.
Valerijos Stonytės nuotr.
Kokia yra lenktynininko mityba?
Kartais labai chaotiška. Asmeniniame gyvenime mano mityba yra tikrai nebloga, nes domiuosi maistu – pats jį perku, moku atsirinkti ir žinau, kas man tinka. Tiesiog skiriu tam laiko. Deja, varžybų metu neturime nei laiko, nei sąlygų, todėl valgom viską. Dažniausiai labai kaloringą ir daug angliavandenių turintį maistą.
Ką tiksliau valgote dienos metu?
Mes neturime laiko gaminti. Jeigu miegi 2–3 valandas per parą, kaip Dakare, laiko pasigaminti maistui neturi, todėl valgome valdišką maistą, t. y. rytais valgome makaronus, kiaušinius. Nors geriu kavą be cukraus, tačiau ten stengiamės vartoti daug cukraus, kad gautume energijos greitai. Taigi mūsų meniu sudaro sotus ir paprastas maistas, ne toks, kokį valgyčiau namuose. Apie daržoves išvis galima pamiršti. Dieną beveik nieko nevalgom. Bet kai finišuojam vakare, stengiamės suvalgyti po gerą kepsnį. Tokia yra mūsų kasdienybė. Didžiųjų komandų kitokia – jie turi savo šefus. Kadangi daugybę metų esu vykęs kaip Kazachstano komandos vadovas, žinau, kad važiuoja atskiras sunkvežimis, kuriame šefas su padėjėju kiekvienam lenktynininkui ruošia pagal jo mitybą subalansuotus patiekalus. Vienam vienoks patiekalas, kitam – kaloringesnis, ir pan. Taip ir turėtų būti, bet mūsų atveju ir taip džiaugiamės, kad galime ten dalyvauti.
Valerijos Stonytės nuotr.
Kaip išlaikai budrumą ir pasikrauni energijos, jei beveik nieko nevalgai?
Viskas turi du galus. Pavyzdžiui, kava ir kiti gėrimai, turintys kofeino, iš vienos pusės gerai, nes išbudina, bet iš kitos pusės jie yra diuretikai, varantys šlapimą. Mūsų atveju tai nėra gerai. Geriausia nieko nevalgyti ir negerti, bet skysčių reikia. Svarbu įeiti į normalų ritmą. Automobilyje mes turime vandens bakelius po 20 litrų, iš kurių gurkšnojam po truputį. Visi mūsų išgerti skysčiai per dieną išgaruoja. Keisčiausia, kad išgeriu milžiniškus kiekius vandens! Įprastai man sunku net ir pusantro litro išgerti, o ten galiu išgerti 7–8 litrus.
Visąlaik pabrėžiu, kad visuomet su savimi vežuosi lietuvišką skilandį. Jis aukštoje temperatūroje negenda. Tačiau omenyje turiu ne tą skilandį iš didžiojo prekybos centro, kur su konservantais, mononatrio glutomatu ir pagreitintu būdu pagamintas. Vežuosi tikrą, kuris kamaroje kabėjo mažiausiai 4 mėnesius. Žinoma, jis turi daug druskos, tačiau mineralinės medžiagos yra gerai. Susipjaustau jį plonai, susidedu į maišelį ir padedu į kišenėlę duryse. Važiuodamas geriu vandenį, valgyti nenori, bet dažnai trūksta skonio, kurį ir suteikia mėsa. Papildomai ji primena apie namus ir šilumą.
Kaip maitiniesi namuose?
Nesu sveikuolis, tačiau mėgstu gerus produktus. Labai dažnai apsipirkti einu į turgų arba renkuosi produktus iš žinomų tiekėjų. Turiu savo apsipirkimo maršrutą, neinu pas nepatikrintus prekeivius, kur nežinia, iš kur tas maistas atvežtas. Viskas, iš tikrųjų, prasideda nuo produktų. Pavyzdžiui, perku jautieną, užaugintą Molėtuose, kur pats esu buvęs ir matęs ūkį. Turgaus prekeivius, siūlančius savo produktus, galiu suskaičiuoti ant pirštų. Halėje tokių yra vienas, Kalvarijų turguje yra trys. Visi kiti perparduoda kažkieno kito. Geriausia yra pirkti iš žmogaus, kuris tai ir užaugino.
Kur dažniau valgai – namuose ar restoranuose?
Namuose, nes niekur kitur nepavalgau taip, kaip pats pasigaminęs. Mėgstu pasmaguriauti, pereiti ir pasižiūrėti, ką vieni ar kiti gamina ir siūlo, tačiau labai retai patiriu pilną satisfakciją. Namie pasidarau to, ko noriu, ir taip, kaip noriu.
Nežinau, ar yra Lietuvoje vietų, skiriančių didelį dėmesį ingredientams. Labai seniai „Stikliai“ turėjo savo šiltnamius ir, man atrodo, kad dar turi. Tai gal ir jausdavosi jų patiekaluose. Manau, kad daugelis produktus atsiveža iš tų pačių tiekėjų. Mes esam tokioje klimatinėje vietoje, kur reikia labai daug pastangų, o jų nieks neįvertins. Arba tik nedidelė dalis žmonių.
Tačiau jei dabar reiktų pavalgyti, kur važiuotum?
Man patinka „Monai“ Klaipėdoje. Jei būčiau tame regione, visuomet važiuočiau ten.
Kokį patiekalą ruoši skaniausiai?
Skambės kvailai, bet man viskas pavyksta gerai (šypsosi). Galiu susimaišyti puikias salotas, išsivirti sriubą, paruošti troškinį. Patiekalus ruošiu pagal sezoniškumą. Pavyzdžiui, visą šią savaitę pas bobutę pirkau baltas šparagines pupeles. Jas 10 minučių patroškinu vandenyje, vėliau jį nupilu, įdedu sviesto, parmezano, aitriosios paprikos, įpjaustau lašinukų ir ant viršaus įmušu vieną kiaušinį. Šakės, kaip skanu! Visą savaitę taip valgau ir man neatsibosta, nes aš žinau, kad pupelės tuoj baigsis ir turguje rasiu kažko kito. Pamiršiu metams ir darysiu kažką kitą. Kartais būna taip: einu į turgų, randu gražią žuvį ir ją nusiperku, nors neplanavau. Tačiau matau, kad ji šviežia ir graži, todėl imu.
Vis tik išskirčiau kelis firminius patiekalus. Visiems įdomu tai, ko negamina kiti. Vasaros metu ar kai esam gamtoje, visi draugai nori plovo. Taip pat labai gerai ruošiu įvairius troškinius. Visi be galo mėgsta mano ruoštą avienos kepenėlių troškinį, vadinamą „kuyrdak“.
Minėjai plovą ir Kazachstaną. Kokios šalies virtuvė yra mėgstamiausia?
Kadangi esu daug dirbęs su Vidurio Azijos šalių komandomis ir turiu ten nemažai draugų, todėl man patinka to krašto valgiai: uzbekų plovas, kazachų „kuyrdak“, šiurpos (ilgai virtas mėsos sultinys su daržovėmis – red. past.), lagmanai (makaronai – red. past.). Labai svarbus dalykas – kazanas (katilas maistui gaminti – red. past.).
Kur pasiūlytum paragauti šio regiono patiekalų?
Prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro yra tikrai geras uzbekų restoranas (restoranas „Uzbekistanas“ šiuo metu uždarytas – red. past.). Naugarduko gatvėje yra „Čaichana“ (dabar ten veikia restoranas „Kinza“ – red. past.). Ten taip pat neblogai, yra uzbekiška atmosfera.
Visoje Vidurio Azijoje uzbekų restoranai yra labiausiai vertinami. Kai juose lankiausi Uzbekijoje ir Rusijoje, mane tiesiog pribloškė patiekalų gausa – neįsivaizdavau, kad jie turi tiek daug įvairiausių valgių, ne tik plovą. Jų virtuvė iš pradžių primena Libano – gauni daržovių, po kurių seka įvairūs nedideli užkandžiai, pvz., kaip tapos, paskui sultiniai, salotos su mėsa, kai atnešami pagrindiniai patiekalai, vietos skrandyje jau nebebūna… Jie nukrauna stalus ryškiaspalviais valgiais, kurie būtinai pagardinti prieskoniais – ciberžole, kalendra ir kitais.
