Nauja Alfo Ivanausko knyga nemokamai. Alfas vienas gamtoje. Išragauti vasarą
Nauja Alfo Ivanausko knyga nemokamai. Alfas vienas gamtoje. Išragauti vasarą

Dėl aistros gaminti jaunoji virtuvės žvaigždė gimnaziją iškeitė į profesinę mokyklą

Jis visada žinojo, kad po mokyklos eis mokytis ne IT, teisės ar biomedicinos, o virėjo amato, todėl baigęs dešimt klasių metė gimnaziją ir įstojo į profesinę mokyklą. Buvo nustebusių.

Vos po poros metų, būdamas devyniolikos, tarptautiniame Baltijos šalių virėjų čempionate Erikas Janerikas (22) pelnė geriausio jaunojo virėjo titulą, prieš kelias savaites iš Rygos su komanda Lietuvai parvežė sidabrą, o šiandien ruošiasi Tarptautiniam virėjų konkursui Kinijoje. Šie faktai yra įrodymas, kad Erikas tikrai žino, ką ir kodėl daro.

Negi niekas nenustebo, kai metei gimnaziją ir išėjai į profesinę mokyklą mokytis… virti?

Buvo nustebusiųjų, bet niekas to labai akivaizdžiai neparodė, neatkalbinėjo, o tėvai, ypač tėtis, atvirkščiai, labai palaikė. Tiesą sakant, man buvo keista, kad apie stojančiuosius į profesines mokyklas yra nuomonė, neva žmogus tingi kažko siekti, mokytis, todėl eina į profesinę, kad bent kažką baigtų, amatą įgytų. Tačiau profesinėje, kaip ir bet kurioje kitoje mokykloje, sunku pasibaigti dvylika klasių: egzaminai tie patys, krūvis dar didesnis, nes mokaisi dar ir specialybės dalykus.

Klasės auklėtoja kažką manyje pamatė, išleido į tris stažuotes. Pirma buvo Lenkijoje, tada mėnesį stažavausi aukščiausio lygio virėjų mokykloje Danijoje, o trečioji Prancūzijoje. Tai buvo gana rimtas darbas labai stipraus fine dining restorano virtuvėje. Kaip tik ten ir supratau, kad esu savo vėžėse.

Pradžių pradžia visgi turbūt buvo namų virtuvė. Kokie pirmieji prisiminimai?

Vaikystėje gana dažnai būdavau virtuvėje, padėdavau mamai, močiutei, tetai, pats eksperimentuodavau. Visi pirmi kartai buvo savotiškai įdomūs, esu prigaminęs daug patiekalų. Ir dabar, kai namuose kokia šventė, stengiuosi maistą ruošti taip, kaip priklauso pagal visus restorano standartus, kad tėvai galėtų pasimėgauti, o ir man įdomu, kokios bus reakcijos, nes mes nedažnai lankomės restoranuose.

Mano šeimoje visada buvo gaminama, tai mėgsta daryti ir mama, ir sesė, ir teta. Nesvarbu, šventė ar eilinė vakarienė, mes visi susėdame prie stalo, valgome ir bendraujame, niekur neskubame. Labai jauku.

Mano teta yra virėja, tačiau negalėčiau sakyti, kad sąmoningai pasekiau jos pėdomis. Visgi kaip tik jos dėka pirmą kartą atsidūriau profesionalioje virtuvėje. Tuo metu ji dirbo Anglijoje, pasikvietė mane, pradėjau dirbti pagalbiniu virtuvėje, ploviau indus. Įžvelgę potencialą šefai pakvietė į virtuvę,  savo akimis pamačiau, koks tai darbas. Supratau, kad labai sunkus, bet… be galo įdomus.

Į interviu atėjai iš treniruotės. Kaip treniruojasi virėjai?

Šiuo metu esu kūrybinėse atostogose, o treniruotės skirtos pasiruošti konkursui Kinijoje. Mes treniruojamės gaminti. Viskas prasideda nuo idėjos ant popieriaus, aptarimo žingsnelių, kaip tą idėją įgyvendinti praktiškai. Idėjų ir minčių yra daug ir visokių, jas visas reikia išbandyti, apgalvoti kiekvieną smulkmeną, kiekvieną skonių derinį ir savo judesį, jį ištobulinti, nes konkurso metu turi suktis labai greitai, esi įspraustas į laiko rėmus.