Ką žinote apie Boną Sforcą? Tikriausiai girdėjote, kad ji – Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė, kunigaikščio Žygimanto Augusto motina. Arba tai, kad ji nunuodijo jo mylimąją Barborą Radvilaitę. Šis faktas, beje, iš piršto laužtas ir tik įrodo, kad dažnai ši istorinė asmenybė pristatoma labiau neigiamai nei teigiamai, o istoriniuose vadovėliuose vaizduojama ribotai, dažniausiai kaip senyva moteris. Platesnį vaizdą suteikia didikės gyvenimą, to laikmečio virtuvę ir receptus sujungusi nauja knyga „Karalienės Bonos virtuvė“. Ji vakar buvo pristatyta Trakuose esančiame restorane „BONA Pizzeria&Lounge“.
Šiemet sukanka lygiai 500 metų, kai garsios ispanų Aragonų dinastijos atstovė, Italijoje užaugusi Bona Sforca buvo karūnuota Lenkijos karaliene ir didžiąja Lietuvos kunigaikštiene. Tai valdovė, kuri į Lietuvą atnešė kulinarijos tradicijas, stalo ir vaišių etiketą, svetingumo supratimą ir mecenatystę.
„Bene geriausiai žinome apie Bonos atneštas kultūrines naujoves, naujus mados vėjus. Jos valdymo metais ant valdovo stalo atsirado lazanija ir tortai, maistas imtas gardinti Viduržemio jūros virtuvei būdingomis žolelėmis, pradėta valgyti daugiau daržovių. Sakoma, kad Bona išmokė lenkus ir lietuvius kultūringai elgtis prie stalo ir gerti vyną vietoje alaus“, – pasakoja viena bendraautorių, istorikė, doktorantė Rasa Leonavičiūtė.
Platinos salotos. Visos iliustracijos knygoje yra pieštos. Salotos pirmiausia buvo paruoštos, tuomet nufotografuotos ir tik tada nupieštos.
Knyga „Karalienės Bonos virtuvė“ yra dviejų šia istorine asmenybe susidomėjusių moterų – istorikės, doktorantės Rasos Leonavičiūtės ir informacinių technologijų kompanijoje dirbančios Jolitos Bernotienės – kūrybos vaisius.
Anot R. Leonavičiūtės, Bona atsivežė italus virėjus, kurie pradėjo gaminti lengvesnį maistą, šalia karališkosios pilies Vavelyje, taip pat – ir Vilniuje atsirado daržai, kuriuose buvo auginamos prieskoninės žolelės: „Italai valgė mažiau mėsos nei lietuviai ir lenkai, vartojo mažiau riebalų ir ankštinių daržovių. Tai lėmė ir skirtingas klimatas, reikalavęs kitokio raciono. Todėl italų mityba šiame krašte atrodė neįprasta, Vavelyje, esą, buvo juokaujama apie liesai valgančius italus, o italai šaipydavosi, kad vienas lenkas suvalgo tiek, kiek penki italai.“
Vienuolių virtiniai su šviežių šalavijų ir sviesto padažu buvo patiekti per Bonos Sforcos vestuves Neapolyje. Godos Balbieriūtės iliustracija iš knygos.
Iškiliai valdovei galime būti dėkingi už porus, kaliaropes, pastarnokus, špinatus, kopūstus, kalafiorus, šparagus. Žinoma, kad šalia didžiųjų kunigaikščių rezidencijos Vilniuje užveistame itališkame sode noko agrastai, vyšnios, serbentai. Knygoje nėra nė vieno recepto, kuriame naudojamos bulvės ir pomidorai, mat tuo metu kulinarijoje jie dar nebuvo paplitę.
Knygoje – 29 modernizuoti renesanso epochos bei Bonos Sforcos vestuvėse Neapolyje patiektų patiekalų (vienuolių virtiniai, sausainiai „Cartellate“ („Kalėdų rožės“) ir kiti) receptai. Juos adaptavo Egidijus Simutis, knygą išleido leidykla „Aukso žuvys“.
