Ar žinote tikrąjį silkės skonį?
Aš Ikona 750X300.jpg
AS-IKONA_1800x250.jpg

Naujienlaiškis

Ar žinote tikrąjį silkės skonį?



Ar galite patikėti, kad iš pirmo žvilgsnio tokia paprasta žuvis, kaip silkė, nuo seniausių laikų buvo svarbi ekonomikos dalis, tarnavo kaip valiuta, dovana ir net kaip išpirka. Dar prieš  2000 metų galai ją vadino jūros kviečiais, taip pabrėždami jos reikšmę, kaip ir kito svarbaus žmonijos mitybos raciono akcento – duonos. Tuo metu Normandijoje, esančioje Prancūzijos Šiaurėje, silkė nuo viduramžių vadinama žuvų karaliene arba žuvų princese.

Viena iš tautų, labiausiai pamišusių dėl silkės, – olandai. Net savo valstybės klestėjimą ir turtingą istoriją jie sieja su šia žuvimi. Būtent vienas olandų žvejys XIV a. pabaigoje sukėlė tikrą perversmą, sugalvojęs, kaip išsaugoti silkės skonį ją specialiai marinuojant. Iki tol silkė buvo laikoma prasta žuvimi, tad niekas pernelyg nesistengdavo jos išsaugoti, o to rezultatas – žuvis krantą pasiekdavo ne itin malonaus kvapo ir kartaus skonio, todėl buvo laikoma daugiau bėdžių maistu, nes jos kaina jiems buvo įkandama, o turčius viliojo skanesni produktai.

Sugalvojus būdą silkę iš jūros atgabenti marinuotą, žmonės ją tarsi atrado iš naujo. Tiesa, dėl to ir kaina išaugo, o žuvis iš prastuomenės staiga pakilo į aukščiausius visuomenės sluoksnius. Beje, kiekvienais metais birželį Danijoje švenčiamas silkių sezono atidarymas, dar vadinamas Vėliavos diena. O pirmoji naujojo sezono silkių statinaitė nuo to laiko visada atiduodama karaliui. Vėliau ji parduodama aukcione. Visos gautos lėšos skiriamos labdarai. Pavyzdžiui, 2014 metais tokia statinė parduota už beveik 57 tūkstančius eurų. Skaičiuojama, kad per metus danai suvartoja 12 milijonų kilogramų silkių, arba vienam danui tenka po 5 vienetus šios žuvies.

Kol pas mus silkė yra labiau stalo valgis, viešėdami Danijoje ją galite įsigyti kaip užkandį gatvėje. Beje, ne tik šiaip užkandį, bet sveiką užkandį, nes ši žuvis mažina blogojo cholesterolio kiekį jūsų organizme. Tiesa, danai išsiskiria ir ypatingu silkių valgymo būdu, kuomet griebia silkę už uodegos, užverčia savo galvą ir taip po truputį ją sukramto. Dažnai turistai susidaro klaidingą įspūdį, manydami, kad silkė valgoma žalia. Iš tiesų ji dar laive arba jau uoste iš dalies išvaloma, pasūdoma ir mažiausiai kelioms dienoms užšaldoma. Galutinai silkė išvaloma ir paruošiama jau gatvėje ant prekystalių arba žuvies parduotuvėje – pirkėjo akivaizdoje. Tačiau taip valgomos ne visos silkės, tik – matjes, kaip jas vadina danai. Kitaip tariant, jaunos ir dar neišneršusios silkės, nes matjes, išvertus iš danų kalbos, reiškia mergelė. Tokios silkės yra populiarios ne tik Nyderlanduose, bet ir Švedijoje ar Vokietijoje.

Pasak danų, geriausia silkė yra pagauta nuo gegužės vidurio iki birželio pabaigos, nes anksčiau žuvys būna per liesos, o vėliau – per riebios. Koks yra tas idealios silkės riebumas? Mažiausiai 16 procentų. Tik pagautos šiuo laikotarpiu silkės gali būti vadinamos „Holland new“ (angl. Nyderlandų naujosios). Priešingu atveju, jei pasibaigus šiam laikotarpiui bus bandoma parduoti taip pavadintą silkę, pardavėjams gresia beveik 11-os tūkstančių eurų bauda. Už vieną pirmąją naujojo sezono silkutę pirkėjui gali tekti sumokėti nuo 2,5 iki 3,5 euro. Beje, sakoma, kad danai iki šiol saugo savo silkių marinavimo receptus kaip nacionalinę vertybę.

Visgi ne tik danai gali pasigirti savo silkių pateikimo receptais – kitos Šiaurės Europos šalys tuo irgi didžiuojasi. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje rūkyta silkė tradiciškai patiekiama prie kiaušinių ir juodojo pudingo. Tuo metu Vokietijoje ji patiekiama su salotomis, raugintais kopūstais arba marinuotais agurkėliais. Na, o Rusijoje silkė dažnai užklojama bulvių, kiaušinių, burokėlių ir majonezo „patalais“.

Iš kelionės po Skandinaviją grįžkime į savo Lietuvą, kur nuo seno silkės taip pat buvo labai mėgstamos, tačiau XIX a. pradžioje jos paliko Baltijos jūrą ir mūsų protėviai buvo priversti ieškoti, iš kur gauti silkių. Dėl šios priežasties buvo užmegzti ryšiai su Norvegijos miestu Stavangeriu, iš kurio šimtai laivų nuo 1815 iki 1870 metų aprūpindavo Baltijos jūros uostus silkėmis. Būtent silkėms šis miestas turi būti dėkingas už savo suklestėjimą – iki tol buvęs varganas ir menkai apgyvendintas, per 60 metų jis tapo ketvirtuoju didžiausiu Norvegijos miestu su 25 000 gyventojų.

Pasiklausę vyresnių žmonių, išgirsite, kad dar Smetonos laikais silkių prekyba Lietuvoje užsiimdavo žydai. Istoriko Dainiaus Elerto teigimu, jie silkes po Lietuvą paskirstydavę nuo seno. Šie prekeiviai perimdavo iš Norvegijos į Klaipėdos uostą atgabentas silkes, kurios pasiekdavo lenkiškai kalbėjusią diduomenę ir dauguma lietuviškai šnekėjusių valstiečių. Pasak istoriko, 1849 metais 98 nedideli norvegų laivai į Klaipėdą atplukdė 50 000 statinių su sūdytomis silkėmis.

Šiais laikais žmonės, taupydami laiką, dažniau renkasi silkės filė, su kuria jau nebereikia vargti namie galvojant, kaip ją išdorojus. Vis dėlto, jei nė karto gyvenime to nedarėte, turėtumėte išbandyti ir neišdorotą silkę iš statinės, nes tik tada galėsite pasakyti, kad žinote tikrąjį silkės skonį, o savo rankomis ją dorodami pajausite ir pirmykštį džiaugsmą dėl maisto.


#silkėsskonis #žiniųradijas #rimaaukštuolytė #Istorija #kaipišsirinkti #silkė

ATGAL

PASIDALINTI

Naujienlaiškis

© 2020 vmgonline

  • Facebook vmgonline.lt
  • Instagram vmg_vilnius
  • YouTube vmg
  • LinkedIn vmg