Vieni kavą ruošia skubantiems miestiečiams, kiti – reikliems kavos entuziastams. Bent jau tokių atsakymų dažniausiai sulaukdavome, kol apsilankėme Naujamiestyje. Naujai atsidariusioje kavinėje su plazdančia juoda „16i kava“ vėliava mums buvo pasakyta, kad čia ruošiama kava yra skirta kaimynams ir šalia loftų automobilius statantiems žmonėms.
„Taip mes komunikuojame „Facebook“, taip ir jaučiamės. Anksčiau atvažiuodavau į šį T. Ševčenkos gatvės kiemą ir nervindavausi, kad neturiu kur pastatyti automobilio. Dabar to nebejaučiu, nes sakau, kad tai – potencialūs mūsų kavos gėrėjai, – paaiškino viena iš keturių „16i kava“ įkūrėjų Simona Didvalytė. – Tiesiog norime tiekti žmonėms kavą, arbatą, ryto sumuštinius. Mūsų istorija susideda iš mažų gabaliukų ir, žinoma, daugiau tai darome savo širdžiai.“ Kokia ta istorija ir kaip kūrybos agentūros „Dadada“ kolegos sugalvojo pirmajame lofto aukšte įkurti kavinę, nusprendėme sužinoti susitikę su Simona.
Kas Jus įkvėpė atidaryti kavinę su tokiu įdomiu pavadinimu?
Kai mes kalbame apie savo „16i kava“ identitetą, sakome, kad ant „i“ buvo sudėti visi taškai. Nors tai yra mūsų adresas, sakome, kad ir rajonui sudėliojome visus taškus ant „i“. Tai atsitiko ir mūsų komandoje. Prieš penkerius metus ketverius metus gyvenau aukštą kavos kultūrą puoselėjančiame Stokholme, Švedijoje. Labai norėjau turėti mažą kavinę. Pačia kava tiek nesidomėjau, bet man patiko kavinių atmosfera – žmonės mažose kavinių erdvėse. Grįžau iš Švedijos ir nors imtis kavinės verslo pritrūkau drąsos, nenumečiau šalin šios idėjos ir žinojau, kad ilgainiui ją įgyvendinsiu.
Viena iš keturių kavinės įkūrėjų – Simona Didvalytė (Valerijos Stonytės nuotr.).
To paties lofto ketvirtajame aukšte pradėjau dirbti kūrybos agentūroje „Dadada“. Prieš metus jos kūrybos vadovas Martynas Birškys su iš Didžiosios Britanijos trumpam grįžusiu broliu Ignu Birškiu važinėjo po Vilnių ir dairėsi į čia esančias kavines su mintimi, kad norėtų atidaryti ir savąją. Igno, gyvenančio Velse, aistra buvo kava. Aš jiems papasakojau savo turėtą viziją, tikėdamasi duoti patarimą, o jie, išklausę mane, pakvietė dirbti kartu. Taip ir rutuliojosi – galvojome, kur atidaryti kavinę, nes vietų Vilniuje ir taip buvo daug. Nusprendėme, kad kavinę kursime tada, kai atsiras tam tinkamos patalpos šalia mano darbo, nes iš keturių mūsų partnerių du gyvena Didžiojoje Britanijoje. Staiga šios patalpos atsirado. Sakėme, kad užtenka kalbėti, reikia dirbti. Turėjome labai aiškią viziją, nes kiekvienas mūsų komandos narys yra savo srities žinovas. Martynas kartu su dizaineriais kūrė identitetą, aš užsiėmiau organizaciniais klausimais, Ignas žinojo kokį kavos aparatą, kokias kavos pupeles ir puodelius naudosime. Jis tapo mūsų kavos šefu.
Gramdytos patalpų sienos ir taip buvo žalios, bet panaudotu modernesniu žalios atspalviu buvo siekiama prisiminti ir mokyklos laikų sienas (Valerijos Stonytės nuotr.).
Rinkomės iš daug pavadinimų. Finale turėjome kelis pavadinimus, bet norėjome, kad jis atspindėtų, jog čia turėsime kavos ir arbatos. 16i – tai yra šio namo adresas. Tai nėra labai originalu, bet turime didelę problemą. Kai žmonės ieško „Dadada“, niekas neranda taip pažymėto namo. Nusprendėme pasivadinti „16i kava“, kad paklydę galėtų užsukti pas mus ir to paklausti. Mūsų logotipe yra 16 „i“ raidžių. Turime šešiolika „16i“ kombinacijų. Kai rinkome pavadinimą, sakiau, kad jei išsirinksime esamą, pasidarysiu tatuiruotę. Dabar kolegos klausia, kada ją pasidarysiu. Tada tik juokavome.
Valerijos Stonytės nuotr.
Ar su tuo susiję ir tai, kad dirbate iki 16 valandos?
Šukavome aplinką ir pastebėjome, kad aplink mus matyti tik dirbantys žmonės, kurie 17 val. išskuba į namus ar į darželius pasiimti vaikų. Norime edukuoti rytinę kavos kultūrą. Matome, kad ji didėja ir vis daugiau žmonių domisi kava, arbata, vaikšto į kavines. Dabar, kol dar yra šalta, ryte iš automobilio išlipę žmonės nemato nieko ir traukia tiesiai į biurus. Mes tikime, kad jie gali užeiti kavos ir trumpam pabėgti iš namų neieškodami nieko per daug ypatingo.
Valerijos Stonytės nuotr.
Kaip ir sakėte, kavinių yra daug. Dauguma jų dar ir panašios tarpusavyje. Kaip reikia sukurti kavinės išskirtinumą?
Jeigu ieškotume išskirtinumų, galėtume sakyti, kad išsiskiriame tuo, jog orientuojamės į Naujamiesčio rajoną, į savo kaimynus. Todėl mes ir ieškojome mažų patalpų – mes esame maži. Užimame vos 20 kvadratinių metrų. Tiekdami gerą kavą ir investuodami į vandens valymą, kad kavai pavyktų atsiskleisti, nekomunikuojame to, kad esame kavos ekspertai. Norime, jog žmogus išgertų skanios kavos ir trauktų savo keliu, bet jei jis ateina, domisi ir sugrįžta dėl kavos – mums dar smagiau. Yra dalis žmonių, kurie kava nesidomi ir matosi, kad jų nereikia klausti, ar kava jiems buvo skani, ar ne – jie tiesiog užėjo. Kiti ateina su kritiška akimi, matosi, kad jiems patinka. Sakyčiau, kad mūsų išskirtinumas – geografinis. Nesakome, kad vieninteliai darome tokią skanią kavą ir ją specialiai skrudiname. Mums kavą skrudina puikūs žmonės.
Už baro besišypsanti Irina atvyko iš Kijevo, Ukrainos, ir yra vieno iš „Dadada“ dizainerių žmona. Ji bendrauja anglų, rusų kalbomis, sparčiai mokosi lietuvių. Kaip pasakoja Simona, dalis klientų į kavinę užsuka tik dėl Irinos: „Kokia kavinė didelė ar maža bebūtų, barista yra jos veidas.“ (Valerijos Stonytės nuotr.).
Ar tokiu atveju „16i kava“ būtų tokia pati Naujamiestyje ir Senamiestyje?
Naujamiesčio atmosfera mums yra labai svarbi ir tinkama eksperimentams. Mūsų įėjimas – netoli lifto šachtos, pavasarį ir ten žadame pastatyti keletą staliukų. Žmonės, kurie domisi interjeru, sako, kad jiems čia gražu. Kai kurie, žinantys mažiau, sako: „O, geras! Atsidarėte nepabaigę lubų.“ Yra visokių komentarų. Mūsų pagrindinė taisyklė kuriant interjerą buvo pagalvoti apie detales, bet taip, kad įėję žmonės negalvotų, jog buvo pagalvota per daug. Kaip ir sienas glaisčiusiems meistrams vis sakėme, kad jie to nedarytų per daug gražiai. Jie to vis negalėjo suprasti ir manė, kad vėliau sakysime, jog netinkamai išlygino sienas. Baldus – kavos barą ir staliukus – gamino Igno tėtis, Martyno žmona gamino lempas, plakatai iš kolekcijos „Paryžius“ yra „Dadada“ dizainerės darbas, gėles padovanojo mano pusseserė. Visi prikišo savo nagus. Atrodo, kad tokie dalykai vyksta tada, kai esi studentas, bet man tai labai miela.
Kavinės sienas puošia du „Dadada“ dizainerės darbai iš kolekcijos „Paryžius“. Čia matote Triumfo arką ir Paryžiaus Dievo Motinos katedrą (Valerijos Stonytės nuotr.).
Jeigu augtume ir norėtume atidaryti dar vieną kavinę, manau, taikytumėmės prie naujos aplinkos, bet išlaikytume savo identitetą – atrodytume taip, lyg ten būtume jau apie 25 metus ir nebūtume pasikeitę. Jei matosi laidai, tai tebūnie jie matosi. Jei kas įskils, ir tada viskas bus gerai. Kai nešėme barą, buvome labai atsargūs, o Ignas sakė, kad nieko tokio, jei kas ir nukristų – gal daiktas kažką įlenktų, sudužtų, pakeistų. Prieš daug daug metų užsukę į barą sakydavome, kad jei nėra vietos atsisėsti, reikėtų ten nepasilikti. Dabar tokio sakinio nebėra – atėjęs į barą tu stovi ir bendrauji toliau. Iš Stokholmo laikų atsimenu, kai atėjus į kavinę ji būdavo perpildyta, tekdavo laukti eilėje lauke, kaip žmonės sulaukę savo eilės mandagiai užsisakydavo kavos ir toliau bendraudavo. Svajoju, kad ir čia, kaip Stokholme, žmonės stovėtų, liestųsi nugaromis, įeitų, nors ir nebūtų galimybės įeiti.
Valerijos Stonytės nuotr.
Turite ir kavos, ir arbatos. Galbūt ne visi komandos nariai taip mėgsta kavą?
Atsižvelgėme į kolektyvą, bet iš esmės tai buvo mūsų kavos šefo Igno įtaka. Jis norėjo „Yallah“ kavos ir „Waterloo“ arbatos. Pagalvojome ir apie tuos žmones, kurie labiau mėgsta arbatą. Kava yra užsisakoma natūraliai, o kad būtų užsisakoma arbata, reikia papasakoti, kad jos yra ir ji yra skani. Turime „Earl Grey“ su bergamotės eteriniu aliejumi, „English Breakfast“, baltos, pipirmėčių ir japoniškos žaliosios arbatų, arbatos su mandarinais ir imbieru. Dalis arbatos yra organinė. „Waterloo“ įmonė ilgą laiką netiekė žaliosios arbatos, nes nerado tokios, kokia jiems tiktų. O dabar jau rado. Kiekvieną kartą užsisakius arbatos žmogui duodame ir smėlio laikrodį. Ant kiekvienos arbatos pakuotės būna parašyta, kiek laiko turime laikyti arbatžoles – 3 minutes, 4 minutes ar 5 minutes. Organišką karšto šokolado gėrimą „Hot Chocy“, turintį mažiau cukraus, dažniau užsisako mamos su vaikais. Tiems, kurie nemėgsta nei kavos, nei arbatos, turime „Club-Mate Cola“ ir „Club-Mate Granat“ limonadų.
Organiškas karšto šokolado gėrimas „Hot Chocy“ (Valerijos Stonytės nuotr.).
Ignas moka jausti poskonius ir ataskonius, o „Yallah“ kava jam yra skaniausia kada nors ragauta kava. Jis susipažino su vaikinais iš „Yallah“, kurie skrudina kavą mažame fabrikėlyje Didžiojoje Britanijoje. Jų konceptas – vis keisti kavos pupeles. Dabar mes geriame vidutiniškai skrudintas pupeles iš Kosta Rikos. Kita siunta iš Nikaragvos bus labai reikšminga, nes ten esančiame miestelyje jie padeda valyti vandenį, kurį gers vaikai. Kiekvieną kartą gerdami kavą mes juos remsime. „Yallah“ mus palaiko ir džiaugiasi, nes esame pirmieji jų klientai už Didžiosios Britanijos ribų, o mes džiaugiamės, kad mes Lietuvoje pirmieji turime jų kavos.
Su arbatinuku žmonės gauna ir trijų dalių smėlio laikrodį. Jeigu arbatžolėms pritraukti reikia 3 minučių – stebimas laikrodis su oranžiniu smėliu, 4 minučių – laikrodis su mėlynu smėliu, 5 minučių – laikrodis su žaliu smėliu (Valerijos Stonytės nuotr.).
Kava. Espresso, long black, latte, flat white, cappuccino, mocha, filter V60. Kainos – nuo 1,40 Eur iki 2,20 Eur. Arbata – 1,30 Eur. Karštas šokoladas – 1,60 Eur.
Užkandžiai. Sumuštiniai (tiks ir vegetarams), brownie, pyragaičiai.
Valerijos Stonytės nuotr.
Darbo laikas
Pirm.–Penkt.: 8:00–16:00
Kavinė „16i kava“, T. Ševčenkos g. 16 i, Vilnius. Kavinės „Facebook“ paskyra.
